LtIEn Skirsnemunės kaimo bendruomenė mail Svetainės medis
www.skirsnemune.lt
Naujienos |KOMENTARAI |Apie bendruomenę |Projektai |SKELBIMAI |2 proc. |Kontaktai |Skirsnemuniečių kūryba
  
Kazys DOBILAS
Kazys DOBILAS Vyties Kryžius Nr.37 2013.08.21

   Kazys DOBILAS, eilinis, 2 pėstininkų Algirdo pulkas Apdovanotas Vyties Kryžiumi Nr.37  - 1919m. 

        Kazys Dobilas, Antano sūnus, gimė 1899 metų lapkričio 29 dieną Raseinių apskrities Jurbarko valsčiaus Skirsnemunės miestelyje. Tėvo amatas - sielių plukdymas Nemunu. 1913 metais tėvas mirė ir šeimos išlaikymas teko vyriausiajam sūnui Kaziui.
      Žurnalas „Karys“ 1939 metų 27-ajame numeryje Kaziui Dobilui paskyrė straipsnį „Tėvynei atidavė sveikatą“. Jame buvo rašoma:
„Kilus karui užėjo vokiečiai. Krašte - vėl nauja santvarka. „Jei pamatydavai vokietį - pasakojo Kazys Dobilas, - dar iš tolo reikia nusiimti kepurę, nusilenkti ir sakyti: „Guten Morgen!” Jei taip nepasakydavai, nė neapsižiūrėdavai, kaip gaudavai nuo pikto žandaro į sprandą.
        1916-1917 metais susibūrė slaptas lietuvių ratelis. Susirinkdavome, kad, neduok Dieve, žandarai nepamatytų. Skaitydavome laikraščius, užtraukdavome pusbalsiu lietuviškas daineles. Nors niekas nesakė ir nežadėjo, bet tikėjome, kad Lietuva bus laisva.
       1918 metų pabaigoje pasklido atsišaukimai apie savos valstybės kūrimąsi. Jaunimas pasidarė neramus. Dairėsi kur stoti kariuomenėn. Pagaliau gavome smulkesnių žinių. 1919 metų sausio 13 dieną, turėdamas 19 metų, su draugais stojau kariuomenėn. Būrelį pažįstamieji išlydėjo su orkestru, išvažiavome Kaunan.
Paskyrė į 2-ąjį pėstininkų pulką. Kareivinės - liūdna žiūrėti. Viename namo gale, šiaip taip skyles užkamšę, gyvenome mes, kitame švilpavo vėjas. Nė vieno ten sveiko lango nebebuvo, o sienos išbyrėjusios, kambariai priteršti. Buvo pradžioje 100 vyrų ir šautuvų. Kai kurie nuo Rumšiškių, ir keli žemaičiai.
1919 metų vasario 8-ąją patekau į kulkosvaidžių kuopą. Kaune prie žiemos uosto buvo sukrautas visas vokiečių ginklų laužas. Tai buvo nemaža krūva visokiausių ginklų dalių, geresnių ir labai blogų. Atvykome ir išsirinkome keletą dalių: kulkosvaidžių vamzdžių, ratukų, šovinių dėžių.
Mokėmės prie kulkosvaidžio, o apie frontą kalbos nenutrūkdavo. Labai norėjome eiti kariauti. Kurį laiką mūsų būriui teko saugoti Panemunės tiltą. Vokiečių kareiviai, subolševikėję ir vadinami spartakininkais, neklausė jokios valdžios ir visaip savavaliavo, stengdamiesi ypač pakenkti mums.
1919 metų kovo 30 dieną su septintu batalionu išvykome frontan. Žygiavome link Žaslių, Vilniaus pusėn. Pirmą kartą priešą sutikome už Žiežmarių. Čia pirmųjų kautynių nepavyko laimėti. Teko atsitraukti. Nakvojome kaime, o apie kautynes pagalvojus buvo kiek liūdna. Tačiau kitos dienos naktį vėl puolėme ir kartu su Vilniaus batalionu užėmėme Žaslių geležinkelio stotį.
        Apie šias kautynes dar prisimenu tiek. Bolševikai pradėjo nepaprastai stipriai spausti. Mūsų kulkosvaidis gedo. Aš buvau septintu numeriu. Priešai iš kairės pradėjo supti. Girdint šūvius ir negalint man pačiam kautynėse dalyvauti, tiesiog vietoje negalėjau išsėdėti. Pagaliau neiškenčiau. Pagriebiau karabiną, išbėgau į pirmą liniją ir pradėjau šaudyti į puolančius bolševikus. Ant kalnelio pasirodė raitininkai. Po mūsų šūvių jie išsisklaidydavo: nusiversdavo arklys ar raitininkas. Vėl susitelkdavo, ir vėl mes juos išvaikydavom. Priešo kavalerijai puolimas nepavyko.
         Iš Žaslių ir Vievio fronto mus išvežė į Kėdainius, iš čia - į šiaurę vėl prieš bolševikus. Ties Kupiškiu vėl pliekėmės su priešu. Vietos gyventojai stebėjosi mus matydami: „Jūsų tiek maža, vyručiai, o bolševikų - kaip amaro. Vakar tik 100 vežimų pro čia pravažiavo... Ir kodėl jie jūsų taip bijo?” Bet mes žinojome už ką kovojame ir ėjome nieko nebijodami. Teko kurį laiką sekti Panevėžio batalioną. Šis batalionas taip smarkiai mušė bolševikus, kad mes nespėjome paskui pirmoje linijoje einančius. Į Kupiškį tačiau įsiveržėm pirmieji. Bataliono vadas už tai atidavė kuopai Kupiškio pašte paliktus bolševikų sausainius.
          Netrukus perkėlė arčiau Obelių. Kovos čia buvo dar aštresnės. Tada aš buvau antrasis kulkosvaidžio numeris. Birželio 22 dieną kuopos žvalgai vėl susitiko su stipriomis bolševikų jėgomis. Buvo graži vasaros diena. Kaitra, paukščių giesmės, žali laukai. Po pietų visa kuopa išėjo pirmyn. Uždavinys - sutikt priešą, pulti jį, sumušti ir persekioti. Mūsų „Maximas” labai sunkus. Jį ir traukėme, ir nešėme, o patys nuvargome kaip po akmenų skaldymo. Perėjom Šapelių stotį. Nors vis dar tylu, bet jautėme, kad priešas greit bus čia.
Pro krūmokšniais dengtą vietovę žengėme toliau. Už 200-300 metrų pamatėme bolševikus. Daug jų apkasuose, o keliolika pakilę mosavo rankomis bei kepurėmis ir šaukė: „Eikit čia, draugai! Meskite ginklus, nekariaukite!” Sugulėme kautynių tvarkoje. Bolševikai dabar paleido kitą „sveikinimą” ir medžių lapuose pradėjo sproginėti kulkos. Mes nespėjome apsikasti, o mūsų priešai turėjo tvirtus ir gerus apkasus. Bet nevilties nejautėme. Sukandęs dantis, leidau pirmą kaspiną; mano kulkosvaidis šlavė apkasų viršų, neleisdamas bolševikams taikliai šaudyti į mus.
          Kautynių triukšmas pasidarė be galo didelis ir atrodė kaip pašėlęs viesulas. Antras kaspinas. Nuo daugybės šūvių apkurtome, bet gulėjome, kietai įsikirtę žemėje. Pradėjom leisti trečią šovinių juostą. Žinojome tik vieną įsakymą: priešas neturi laimėti. Staiga pajutau garsų trenksmą čia pat ir deginantį skausmą kairėje rankoje. Bolševikų paleista sprogstamoji „dum-dum” kulka pataikė į mane. Pro sudraskytą rankovę pradėjo sunktis kraujas. „Jau turiu,” - draugams pasakiau.
Pirmasis kulkosvaidžio numeris, nuo priešo nenusisukdamas, trumpai atsakė: „Traukis atgal!” Pašliaužiau keturis žingsnius atgal. Sprogdama kulka nulaužė kairiosios rankos kaulą, o skeveldros susmigo į šoną, pasiekdamos plaučius. Atrišau sanitarinį paketą, bandžiau žaizdą aprišti ir sustabdyti kraują. Nesisekė. Skausmas begalinis. Žengiau i krūmuotą miškelį, suklupau, netekęs sąmonės.
          Pasitraukdami draugai mane išnešė, papjovę porą jaunų berželių. Kaime padėjo ant išimtų vartų, ir grioviu nešė iki kito kaimo. Gavo arklį su vežimėliu, bet tokiu mažu, kad mano išsikišusios kojos buvo lauke. Vežė keliu, kuris dar vokiečių darytas iš apvalių rąstų. Kratymas toks nežmoniškas, kad atrodė smegenys iš skausmo išbyrės. Obeliai. Paskui Rokiškis ir Panevėžio karo lauko ligoninė. Čia tik vienas mane gali išgelbėti - amputuoti ranką. Ją nupjovė, o skeveldros plaučiuose pasiliko.
         Po trijų mėnesių grįžau į dalį. Žaizdos atsinaujino, ir mane vėl nugabeno ligoninėn. Iš kariuomenės paleido 1920 metų sausio 20 dieną kaip karo invalidą. Šiandien, kaip matot, - baigė Vyties Kryžiaus kavalierius Kazys Dobilas, - esu vienarankis mažai kam naudingas. Tačiau esu laimingas, kad mūsų invalidų kraujas ir sveikata padėjo įsikurti šiandieninei Lietuvai, kuri turi daug jaunų, sveikų ir stiprių vyrų, pasirengusių su ginklu vėl stoti ir kovoti dėl Tėvynės laisvės”.
            Taigi, 1919 metų sausio 20 dieną Kazys Dobilas įstojo į Lietuvos kariuomenę – į 2-ojo pėstininkų Algirdo pulko trečią kuopą. Vasario 8 dieną buvo paskirtas į kulkosvaidžių komandą. Kovo 30 dieną kartu su pirmuoju batalionu išvyko į frontą. Balandžio 3 dienos mūšyje su bolševikais nepaprastai atsižymėjo.
Pažymint pirmojo bataliono kulkosvaidžių komandos karių žygdarbius, oficialiame pristatyme apdovanojimams apie eilinį Kazį Dobilą rašyta:
,,1919 metais ties Žaslių miesteliu, kada skyrininkas Antanas Plaušinaitis davė ženklą vežti kulkosvaidį ant kalnelio, eilinis Kazys Dobilas, nežiūrėdamas į smarkų priešo šaudymą ir baisias klampynes, kaip galint greičiau užtempė kulkosvaidį ir paleido ugnį į priešą. Kulkosvaidžio ugnis buvo labai sėkminga ir saviesiems daug padėjo.”
1919 metų lapkričio mėnesį už narsą bei pasiaukojimą kovose prieš bolševikus apdovanotas 1-ojo laipsnio Kryžiumi „Už Tėvynę“.
Birželio 22 dienos mūšyje su bolševikais buvo sunkiai sužeistas – neteko kairės rankos. Kulkosvaidžių komandos vado kapitono Jono Ignatavičiaus 1920 metų liudijimu, Kazys Dobilas „pavyzdingai pildydavo pareigas, labiausiai mūšyje, jo negąsdino jokie pavojai. Dobilas buvo tikrai pasišventęs Tėvynei ir ją gindamas negalvojo apie savo sveikatą ir gyvastį. Gaila, kad Lietuva neteko vieno iš narsiausių karžygių.”
Vyties Kryžių jam įteikė 1921 metų spalio mėnesį – jau tarnaujant Karo muziejaus karo invalidų komandoje.
1939 metų „Kario“ žurnalo 27-ajame numeryje apie Nepriklausomybės kovas Kazio Dobilo žodžiais buvo rašoma:
„Tautose, jų tragiškomis valandomis visuomet galima justi didesnį patriotinių jausmų pakilimą, vienybę, drausmingumą - susicementavimą. Bet pas mus 1918-1920 metais tas vieningumo ir patriotizmo jaus¬mas buvo pasiekęs nenusakomai aukštą laipsnį ir tai be kieno nors nurodymų ar raginimų, bet kažkaip gaivališkai, kiekvieno sielai diktuojant. Štai kad ir paimkim mūsų jaunuolių veržimosi savanoriais kariuomenėn momentus. Nerasi nė vieno sodžiaus, iš kurio nebūtų išvykę jaunuolių - tais laikais tyliai, niekieno nepastebėtų. O ten, kur buvo daugiau inteligentijos, kur atsirado vienas kitas ragintojas, ten jau pasiekta entuziazmo ir triumfo.
         Atsimenu, 1919 metų pirmomis dienomis karta plačiai panemuniais praaidėjo - Jurbarkas pasiruošė karui. Tai buvo tiesa. Ten susirinkusius savanorius - bene virš šimto vyrų - visuomenė palydėjo su orkestru, valiavimais ir ašaromis. Nuo jų neatsiliko ir skirsnemuniečiai.
         Jau 1917 metų rudenį, kai krašte plačiai praaidėjo žinia apie Lietuvių Tarybos organizaciją Vilniuje, visi ėmė godžiai gaudyti žinias apie jos veikimą. O 1918 metais užgirdus apie Lietuvos nepriklausomybės paskel¬bimą, sparčiai ėmė organizuotis vietiniai lietuvių komitetai ir darėsi visai aišku, kad bematant prasidės organizavimas savos lietuviškos kariuomenės.
            Daug jaunimo nuolatos teiraudavosi komitetuose, kuomet prasidės šaukimas vyrų kariuomenėn. Tokie norai buvo pas visus ir dėl gaivališko noro būti laisvais bei nepriklausomais, ir dėl įkyrėjusio iki kaulų tais pikais palaidų vokiečių kareiviu sauvaliavimo ir plėšikavimo.
           Pagaliau, 1919 metų sausio pirmomis dienomis jau vykome į kariuomenę savanoriais, gausiai susirinkusių apylinkės gyventojų išlydėti su orkestru ir didelėmis viltimis, kad sava kariuomenė tuojau užkirs kelią mūsų krašto niokojimui.
Pirmomis dienomis mūsų dalia atrodė labai keistai, nes apgyvendino didžiulėse, nekūrenamose, išdaužytais langais A. Panemunės kareivinėse, o maistas - tik arbata ir kažkokie panašūs į džiovintus dvokią kopūstai ir daugiau nieko. Susirinkę jauni berniukai, visi civiliai, be jokio kariško ženklo, lakstydavom, kad tik nesušaltumėm. Buvo bepradedą darytis liūdna, bet laimei kovo 30 dieną mūsų 2-ojo pėstininkų pulko vienas batalionas išvyko į frontą Žaslių-Žiežmarių rajone. Su jais vyko ir kulkosvaidžių komanda, kurioje tarnavau.
         Gyvenimas pasikeitė iš esmės. Už kelių dienų, vos pražygiavus Žiežmarius, teko pergyventi pirmąjį kovos krikštą, kuris, turiu prisipažinti, buvo labai nemalonus, nes bolševikų artilerija mus smarkiai apšaudė.
          Mūsų tikslai žygiuoti į Žaslius buvo sutrukdyti. Rytojaus diena praėjo ramiai, jei neskaityti vieno kito žvalgybų susišaudymo. Tik po pietų pradėjome puoli¬mą, kuris gana sėkmingai pavyko, nes apie ketvirtą valandą mūsų kariai įžygiavo į Žaslių geležinkelio stotį. Iš belaisvių ir vietinių žmonių sužinota, kad priešų skai-čius Žasliuose buvo didelis ir gerokai viršijo mūsiškius.
         Praslinkus kelioms dienoms, bolševikai vėl pradėjo smarkų puolimą. Čia priešas pasirodė la¬bai stiprus ir ginklais, ir žmonių skaičiumi. Tačiau nežiūrint to, mes išsilaikėme iki vėlaus vakaro savose pozicijose, kai priešas liovėsi puolęs. Už šias kauty¬nes buvau apdovanotas Vyties Kryžiumi.
          Nakties tamsoje vadovybė įsakė pasitraukti iš Žaslių. Persigrupavimo ir tolesnių smulkių įvykių neminėsiu, nes jau didesnių susikovimų nebuvo. Mūsų dalinys persikėlė į Kėdainius.
           Šiame fronte niekur ilgesnį laiką neteko buvoti. Kautynės vyko kasdien ir vis naujose vietose. Ra¬mygala, Subačius, Kupiškis, Rokiškis, Subatė, Šape¬liai, Obeliai - tai vis vietovės, kur lietuviai parodė savo ,,aš” ir prieš tą teisėtą ir didvyrišką ,,aš” ne¬atsilaikė jokios užpuolikų jėgos. Pagaliau birželio 22-osios kautynėse ties Eglaitės geležinkelio stotimi. Čia likimas panoro išbraukti mane iš rikiuotės ir taip ne¬gausios mūsų kariuomenės, o su tuo išbraukimu tu¬rėjau netekti savo kairės rankos.
Po ilgoko gulėjimo ligoninėje 1920 metų pradžioje mane išrašė iš ligonines kaip pasveikusį ir iš kariuo-menės - kaip nesveiką. Kad netinkamas kariuomenėje, aš labai gerai žinojau, bet kur berankis invalidas galiu tikti, tai nieku būdu nesugalvojau. Na, bet gyvas į žemę žmogus negi lįsi.“
           Kiek pailsėjęs gimtoje Skirsnemunėje, 1920 metų rudeniop Kazys Dobilas pradėjo rūpin¬tis pragyvenimu. Pagal savo išgales tarnavo Jurbarke muitinėje, vėliau Kaune, Karo mu¬ziejuje. O kai išėjo pensijų įstatymas, pasijuto tikras vyras ir gaudamas karo invalido pensiją, nutarė įsikurti ant gauto kaip savanoris žemės sklypo - ūkininkauti. 1923 metais kaip savanoris gavo žemės Raseinių apskrities Jurbarko valsčiaus Švelnikių kaime.
          Be to, nuo 1920 metų tarnavo pardavėju Finansų minis¬terijos prižiūrimos valstybinės degtinės parduotuvės vedėju.
Karo invalidas Kazys Dobilas neatsiliko ir nuo visuomeninio gyvenimo, dalyvavo organizacijose: Karo invalidų, Savanorių kūrėjų ir Šaulių sąjun¬gos, kai kur įeidamas ir į vadovybės sąstatą.
          Be Vyties Kryžiaus, dar apdovanotas Savanorio kū¬rėjo (1930, liudijimas Nr.3823) ir Nepriklausomybės (1928) medaliais.
         Apie 1938 metus jau gyveno Aukštuosiuose Šančiuose. Žmona – Ona Verslauskaitė.
         1939 metais šaulių Vilijampolės kuopa suteikė Kaziui Dobilui garbės šaulio vardą.
         Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, 1944 metų vasarą, pasitraukė į Vokietiją, iš ten – į Jungtines Valstijas.
         Pradžioje apsigyveno Filadelfijoje, tačiau neradęs darbo, persikėlė arčiau Čikagos. Gyveno Cicero mieste netoli Čikagos, dirbo budėtoju įmonėje. Priklausė Savanorių ir Ramovėnų sąjungoms, Amerikos lietuvių bendruomenei ir Susivienijimui lietuvių Amerikoje. Buvo vienas S.Daukanto jūros šaulių kuopos kūrėjų.
         Labai kankino sklerozė, kol galutinai buvo paralyžiuotas. Namuose buvo slaugomas septyberius metus.
Mirė 1976 metų birželio 24 dieną. Palaidotas Šv. Antano parapijos kapinėse.
Šaltiniai:
LCVA, f. 560, ap. 1, b. 104, l. 4.
LCVA, f. 561, ap. 2, b. 1586, l. 14.
LCVA, f. 561, ap. 2, b. 1631, l. 54.
LCVA, f. 930, ap. 6, b. 2365, l. 55.
LCVA, f. 930, ap. 7, b. 333, l. 372.
LCVA, f. 930, ap. 7, b. 719, l. 113.
LCVA, f. 930, ap. 7, b. 1298a, l. 39.
LCVA, f. 1764, ap. 1, b. 62, l. 21.
Generolo gydytojo Vlado Nagiaus Nagevičiaus gyvenimo ir darbų apžvalga. Putnamas 1962, l. 103.
„Lietuvos karo invalidas”, Kaunas 1938, l. 63.
„Vyties Ženklas“ (Lietuvos karo invalidų Vyčių brolijos neperiodinis laikraštis). 1924 m. Nr. 1.
„Karys” 1939 m. Nr. 27.
„Draugas” 1969 metų gruodžio 6 d.
„Draugas” 1976 metų birželio 26 d.
„Draugas“ 1976 metų liepos 17 d.
Parašai po nuotraukom:
Vyties Kryžiaus kavalierius Kazys Dobilas. 1919 m. Nuotr. iš „Kario“ žurnalo.
Pardavėjas valstybinėje parduotuvėje. 1930 m. LCVA.
Kazys Dobilas šaulio uniforma. 1934 m. LCVA.
K. Dobilas civiliame gyvenime. 1938 m. Autoriaus archyvas.
Kapitono J. Ignatavičiaus išduota K. Dobilo charakteristika. 1920 m. LCVA.
Kaziui Dobilui išduota pažyma apie tarnybą Karo muziejuje. 1921 m. LCVA.
Kazio Dobilo prašymas priimti į Šaulių sąjungą. 1924 m. Iš LŠS archyvo. LCVA.
Kazys Dobilas su veteranais ramuvėnais prie Jaunimo centro Čikagoje. 1975 m. Balzeko lietuvių kultūros muziejaus fondas.


img
Naujienos |KOMENTARAI |Apie bendruomenę |Projektai |SKELBIMAI |2 proc. |Kontaktai |Skirsnemuniečių kūryba

www.skirsnemune.lt

Svetainių kūrimas optimizavimas        Svetainiu tinklapiu kurimas www.proweb.lt optimizavimas